2022-12-12 | Autorius: Raminta Stanaitytė-Česnulienė
Na verslo gal nebūtina pradėti nuo biuro paieškos, bet kiek gi galima dirbti valgomajame. Jobs‘as irgi ne visą laiką sandėliuke sėdėjo. Todėl su #bendradarbis pradėjome ieškoti vietos, kur kursime savo sėkmingą ir šlovingą verslą. Turėjau įvairios patirties, tai mintimis pakeliavau po jau išbandytus "ofisus" ir kojomis po naujas "open space" erdves. Ir radau atsakymą, kas yra svarbiausia. Gal kam pravers?
- Pirma padoresnė darbo vieta buvo bendras kambarys ir bendras kompiuteris, kurį dalindavomės gal keturiese. Tai buvo maža, bet labai verži ir jauna LNK žinių tarnyba. Kadangi reporterį penėjo kojos, tai retai mes prie tų stalų sėdėdavom. Po to LNK žinios persikėlė į naują ultra madingą ir iki tol nematytą „newsroomą“, kur visi sėdėjome "openspace“ (tada dar tokio žodžio nebuvo), o per vidurį vedėjai transliavo žinias. Visi reporteriai turėjome po savo kompiuterį ir darbo vietą. Ir atrodė tuomet, kad laimė yra chebra ir nuosavas kampas. Išvada iš tų laikų – nepalik kompiuterio neužrakinto.
- Po to pradėjau dirbti tarptautinės kompanijos stikliniame biure: atskiri kiaurai permatomi kabinetai, susirinkimų kambariai su pavadinimais, vaisiai kartą per savaitę. Pamenu, tuo metu laukiausi savo sūnaus ir gydytoja išrašė po šaukštelį konjako per dieną. O kabinetas tai stiklinis, tai aš pasilenkusi po stalu ir kiek pilvas leido, bandžiau tuos vaistus gerti. Išvada – stikliniame kabinete iliuziškai jauku, bet gerti alkoholį nepatogu.
- Tada išėjau dirbti iš namų. Kai dar tai nebuvo madinga. Įsitaisiau darbo kambaryje su vaizdu į žydinčias obelis ir kad pyliau strategijas, rašiau knygas, bėgiojau po miškus ir vėl rašiau. Ir sakiau visam pasauliui, kad va tatai yra geriausias biuras. Po metų laimės, rašydama strategijas pradėjau kepti kotletus, jungti skalbimo mašiną ir net pasiurbliuoti truputį. Išvada: namai – gudručiai. Pradžioje prisijaukina, o po to reikalauja dėmesio ir įtraukia taip, kad nuolat dirbi 24/7. Darbą namuose – dozuoti ir darbo metu nesiurbliuoti!
- Po to nuėjau dirbti į ministeriją. Mano kabinete buvo fanerinės durys su tokiu rudu, nepermatomu, koriukų formos stiklu, kur senovėje visuose daugiabučiuose būdavo. Ir karpytos servetėlės. Ten mano durys būdavo nuolat atidarytos. Išvada – duris turėti gerai, bet reikia laikyti jas atviras.
- Pernai aš turėjau bene gražiausią kabinetą, gražiausioje vietoje mieste. Rūmuose, su vaizdu į išpuoselėtą parką ir fontaną. Su ąžuoline spinta, sofa, televizoriumi, dviem išėjimais. Lygiai prieš metus iš ten išėjau.
Prieš įsikurdama šį kartą, dairiausi į veidus biure. Kad būtų ramūs, šviesūs ir atsipalaidavę. Kad būtų stiklo, o reikalui esant - durų. Ir geros nuotaikos nuojauta. Įsikūrėm.
Bendra išvada – nesvarbu, kokiame pastate dirbi, ant kokio stalo stovi tavo kompiuteris ar užrašų sąsiuvinukas, yra durys ar jų nėra. Svarbu ką ir su kuo dirbi. Ir kad darbo metu netenka kepti kotletų.
#konsultantouzrasai #strategy #strategyconsulting
